Hepatitai

Hepatitai – virusų sukeliami kepenų uždegimai, kurie skiriasi vienas nuo kito plitimo būdu, inkubaciniu periodu, ligos eiga ir sunkumu, laboratoriniais žymenimis, profilaktikos ir gydymo priemonėmis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 80 proc. sergančiųjų, viena ar kita hepatito forma, nejaučia jokių simptomų, didžioji dalis nežino, kad yra užsikrėtę ir platina virusus toliau ( tik 1 iš 100 asmenų gydosi nuo hepatitų). Negydomi hepatitai pradeda ardyti kepenų ląsteles, sukelia kepenų uždegimus, kepenų cirozę ir galiausiai vėžį, kuris dažnai tampa mirties priežastimi. Infekcinius hepatitus sukelia 5 tipų virusai: A, B, C, D ir E. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko A, B ir C hepatitai.

Rezultatų: 4

Kasmet pasaulyje virusiniais hepatitais suserga keli milijonai žmonių. Imlumas hepatitams yra visuotinis, t. y. niekas nėra apsaugotas. Hepatitai dažnai plinta per lytinius santykius su infekuotu asmeniu (A, B, C), dalijantis užterštomis adatomis, švirkštais ar panašiomis priemonėmis (B, C), susižeidus adata ar kitais aštriais instrumentais (B, C), jei motina yra infekuota, per gimdymą perduodamas vaisiui (B, C), taip pat gali plisti per infekuotus kraujo ar kitų skysčių produktus (C), užterštą maistą ir gėrimus (A), artimą kontaktą su infekuotu asmeniu (A).

Visų virusinių hepatitų simptomai yra panašūs, tačiau gali pasireikšti tik vienas ar keli iš čia nurodomų:

– karščiavimas;
– nuovargis;
– apetito stoka;
– pykinimas;
– gelta;
– vėmimas;
– pilvo skausmai;
– pilkos spalvos išmatos;
– sąnarių skausmai.

Rizikos grupės:

– infekuotų asmenų lytiniai partneriai (A, B, C);
– infekuoti asmenys, turintys daug lytinių partnerių (B, C);
– vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais (A, B);
– švirkščiamųjų narkotikų vartotojai (A, B, C);
– gyvenantys su infekuotais šeimos nariais (A, B);
– infekuotos nėščiosios gimdymo metu gali virusus perduoti naujagimiui (B, C);
– asmenys, turintys kraujo krešėjimo sutrikimų (A);
– asmenys po organų ar audinių transplantacijos (C);
– sveikatos įstaigų darbuotojai, dirbantys su infekuotais asmenis ar užsikrėtusiųjų biologiniai skysčiais (B, C);
– hemodializuojami pacientai (B, C), asmenys, kuriems buvo perpiltas kraujas ar jo produktai iki 1993 m.;
– keliaujantys po hepatito išplitimo regionus (A, B);
– asmenys, kurie serga lytiškai plintančiomis infekcijomis (B);
– užsikrėtę ŽIV (C);
– nuteistieji ar anksčiau kalėję (C).

Hepatitas A (HAV) yra viena iš maistu plintančių infekcijų. Virusas yra atsparus išorės veiksniams (temperatūrų svyravimui (karščiui, šalčiui, išdžiūvimui), įprastinių koncentracijų dezinfekcinėms priemonėms ir t. t.), todėl gyvybingas išlieka ilgą laiką – skysčiuose iki metų, užšaldytuose produktuose net keletą metų. Hepatito A protrūkių tikimybę didina ir kiti viruso plitimo būdai – per lytinius santykius ar artimą kontaktą su infekuotais asmenimis.

Hepatito A inkubacinis periodas trunka nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Dažniausiai pirmieji simptomai (karščiavimas, silpnumas, pykinimas, vėmimas) pastebimi praėjus 28 d. po užsikrėtimo. Vėliau, po 1-2 savaičių padidėja kepenų apimtis, gali išryškėta gelta. Daugeliui pacientų hepatitas A nesukelia jokių simptomų.

Persirgus simptomine ar besimptomine ligos forma įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Efektyviausia profilaktikos priemone išlieka skiepai – paskiepijus 2 vakcinomis, susiformuoja apsauginis antikūnių titras, kuris gali išlikti aktyvus iki 20 metų.

Hepatitas B (HBV) randamas beveik visuose žmogaus organizmo skysčiuose (kraujyje, seilėse, žaizdose, išmatose, spermoje, makšties išskyrose ir t. t.), todėl lengvai galima užsikrėsti per kraują, lytinius santykius ar artimą kontaktą su infekuoti asmeniu. Tyrimai rodo, kad 1 ml infekuoto skysčio gali būti apie 10 mln. infekcinių viruso dozių.

Hepatito B inkubacinis laikotarpis yra nuo 6 savaičių iki 3 mėnesių. Pirmieji hepatito B simptomai gali pasirodyti praėjus 1-6 mėn. po užsikrėtimo. Simptomai dažnai yra nespecifiniai ir gali priminti daugelį kitų ligų. Per 6 mėn. neišgydytas lėtinis virusinis hepatitas B progresuoja į kepenų nepakankamumą, kepenų cirozę ar kepenų vėžį.

Efektyvi profilaktikos priemonė yra skiepai – pilnas vakcinos kursas (3 skiepai) užtikrina apsaugą mažiausiai 15 m.

Hepatito C viruso (HCV) koncentracija didžiausia kraujyje, todėl juo dažniausiai užsikrečiama parenteriniu būdu (per kraują), rečiau per kontaktą lytinių santykių metu (lytinių organų gleivinės ir lytinės išskyros).

Hepatito C inkubacinis laikotarpis svyruoja nuo 4 iki 20 savaičių. Klinikiniai simptomai (didelis silpnumas, apetito stoka, pykinimas, kartais karščiavimas, niežulys, sąnarių skausmas) pasireiškia 7-8 savaitę po užsikrėtimo.

Skiepų nuo hepatito C nėra, todėl svarbu atlikti laboratorinius tyrimus vos įtarus galimą užsikrėtimą. Virusas turi net 6 skirtingus genotipus, todėl norint parinkti veiksmingą gydymo programą, svarbu nustatyti genotipo tipą. Sergantys hepatitu C ar jo nešiotojai turi būti nuolat stebimi, konsultuojami gydytojų, privalo sistematiškai atlikti kepenų funkcijų ir kitus tyrimus. HCV ardo kepenų ląsteles, sukeldamas kepenų uždegimus, fibrozę, kepenų cirozę ir vėžį, kurie dažnai tampa asmens mirties priežastimi.